Feata şi gionili

From Wikisource
Jump to navigation Jump to search


Feata şi gionili.

Tulliu, Nuşi. Poezii. Ed. Predania, Bucureşti, 2012, p. 126


Ńearḑi feata la fântânâ
Cu trei poaci tr-unâ mânâ,
Feata-arusâ, ca ʼnâ ḑânâ.
Când ńirḑea, u-astal’i-n cali
Gioni cu-ocl’i-mplińi di jali,
Nalt ca bradlu di tru vali…
Gionli l’i-ḑâţi: – „Vrută-Armânâ,
Ti viḑui di-nsusu la stânâ,
Albâ, zveltâ – ʼnâ cadânâ.”

S-toarnâ feata ţea muşatâ,
Di zugrafu canda adratâ,
Şi-l’i zburaşti-aruşunatâ:
– „Gione, tini cu anami,
Tini, steaua-ali giunami,
Ca s-mi vrei trâ-nveastâ, l’ea-mi:
Veḑ frânţeaua-ńi misticatâ,
Veḑ-ńi faţa mea curatâ,
Di vârʼ gioni nu-i bâşatâ”.

– „Feată lea, feată-ageamie,
Multu ńi-eşti sivdalie,
Ma pri gura-ţ trandaflie:
Io ti voi trâ-nveastâ, ńică;
Ma, s-ti caftu ńi-easti fricâ,
Câ doda-ţ va-ńi mi disicâ:
Tini-ai casâ şi pirţie,
Ai vinetica flurie –
Io? Maşi scumpa mea cupie”.

– „Gione moi, gione dal’eane,
Tini ńi-eşti ca fidani,
Ocl’iulu lu-ai ca di filgeani;
Eşti livend – şi-ţ spunu îndreptu –,
Bati inima-ńi tru cheptu
Tri-unu birbil’iu ahtari,-aleptu.
Ca s-nu va doda-ńi, curbani,
Va-ţ dau singurâ nişani:
Poala mea şi-unâ culani!”